www.takas.lt/svietimas

Vytauto Didžiojo bažnyčia ir Juozas Tumas- Vaižgantas

Pranešimą paruošė Jūratė Slavinienė, Kauno ,,Purienų” vadurinės mokyklos mokytoja metodininkė.

Pranešimo tezės

  1. Tylus ir kuklus Vaižganto pasitraukimas ir Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus pareigų, paskutinis pamokslas visų negausiai susirinkusių širdyse paliko neišdildomą įspūdį.
  2. Romantišką kun. J. Tumo sielą su Vytauto Didžiojo bažnyčia labiausiai siejo jos legendiškoji praeitis, kuri yra simboliškas mūsų tautos likimo simbolis.
  3. Vytauto Didžiojo bažnyčia, pastatyta 1400 metais. Ją pastatė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, atsidėkodamas Dievui už tai, kad liko gyvas, bėgdamas nuo totorių per Vorkslos upę.Bažnyčia pastatyta Pranciškonių vienuolių kunigams, kurie pasistatė vienuolyną ir skelbė Dievo žodį.
  4. Bažnyčia ne kartą buvo naikinta, sugriauta . 1845 metais rusai uždarė pranciškonių vienuolyną, vienuolius išvaikė, o Vytauto Didžiojo bažnyčią pavertė provoslavų cerkve. 1915 metais iš Lietuvos išviję rusus vokiečiai bažnyčią pavertė bulvių ir geležies sandėliu. Į tokią bažnyčią 1920 metų kovo 31 dieną buvo paskirtas J. Tumas- Vaižgantas .
  5. Vaižgantas stengėsi bažnyčią atnaujinti ir papuošti. Juk bažnyčia lietuviams- tautos kančių ir stiprybės simbolis. Jis net norėjo bažnyčią padaryti Tautos Panteonu, nauju padėkos simboliu ir tautos religinės mistikos židiniu.
  6. Bažnyčia neturėjo parapijos, tačiau parapijinių funkcijųVaižgantas turėjo. Jis buvo ypač mylimas miestelėnų: sutuokė daugybę porų, ne ką mažiau palydėjo į paskutinę kelionę, pakrikštijo. Žmonės jį mylėjo, gerbė, svarbiausiais gyvenimo momentais troško būti su žilagalviu kunigu, kuris nebuvo priekabus, gerai suprasdavo žmones.
  7. Pamaldas Vaižgantas jungdavo su grožiu, pamokslus buvo gera ir miela klausytis, o per mišias giedodavo kuris nors operos solistas. Juozo Tumo skaisti, visuomet atvira, nuoširdi optimistiškai nusiteikusi siela traukė minias žmonių.
  8. Per trylika darbo metų kun. J. Tumas su Vytauto Didžiojo bažnyčia buvo susijęs visa savo asmenybe, todėl staigus pasitraukimas visuomenėje sukėlė įvairiausių gandų. Skaudu buvo ir pačiam kunigui, kuris jau 1932 metais kalbėdavęs, jog metęs rektoriavimą Vytauto Didžiojo bažnyčioje greitai mirsiąs.
  9. Vaižganto mirtis 1933 metais buvo daug kam netikėta, nes nebeliko žmogaus, kuris ,,...skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą, šviesą” ( V. Mykolaitis- Putinas ).

Pranešimas

1933 metų sausio 21 dieną beveik niekieno neverčiamas Vaižgantas dėl ligos paprašė Metropolijos Kuriją, kad jį atleistų nuo visų eitųjų pareigų, tai yra ir nuo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriavimo . Atsistatydinimas buvo priimtas ir vasario 16 dieną kunigas J. Tumas Vytautojo Didžiojo bažnyčioje pasakė paskutinį ilgą pamokslą, kuris labai aiškiai atskleidžia šio žmogaus moralę.Pamoksle, tarsi atsiskaitydamas per trylika metų Vytauto Didžiojo bažnyčioje darbų piniginę ataskaitą, jis sakė:

,, Trylika metų pradirbęs vytautinėje bažnyčioje, aš nesudėjau jokio turto, neįsigijau namų gyventi- išeinu vėl įnamiauti kaip įnamiavaus kleboniją, o mano einamoji sąskaita teparodo 250 litų. Ačiū Dievui, kad bent be skolų. O prisipažįstu jums, kad nemanytumėte, jog aš čia jūsų skatikais pasinaudojau. Kas kokį litą dėjo prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo, nes mano intencija buvo prirengti maldos namų tiems, kurie daugiau už mane moka ir tesi melstis- vienuoliams”.

Iš Vytauto bažnyčios kun. J. Tumas pasitraukė tyliai ir kukliai. Nesusirinko daugybės žmonių jį išlydėti, tačiau visų Vytauto Didžiojo bažnyčios lankytojų širdyse jo rektoriavimas paliko neišdildomą įspūdį. Tad kas gi siejo Vaižgantą ir Vytauto Didžiojo bažnyčią?

Romantišką kun. J. Tumo sielą su Vytauto Didžiojo bažnyčia labiausiai siejo jos ledendiškoji praeitis. Bažnyčios praeitis- tai simboliškas mūsų tautos likimo simbolis. Dailininkas Petras Kalpokas nutapė paveikslą, kuris vaizdžiai pasakoja Vytauto Didžiojo bažnyčios pastatymo istoriją. Tad ką gi pasakoja mums istorija?

Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas 1399 m., surinkęs stiprią 40.000 vyrų kariuomenę, išėjo su totoriais kariauti. Totoriai prieš Vytautą Didįjį pasiuntę kelis kartus didesnę kariuomenę. Prie Vorkslos upės įvykęs smarkus mūšis, kuriame žuvę net 20 ( iš 50 ) kunigaikščių. Daug žuvę Vytauto Didžiojo karių, todėl kunigaikščiui su kariuomenės likučiais tekę bėgti per upę. Daug karių paskendę, vos Vytautas Didysis išsigelbėjęs. Tą baisią akimirką kunigaikštis pasižadėjęs, jei gyvas išliksiąs, pastatydinsiąs Dievo Motinos garbei bažnyčią. Vytautas Didysis sėkmingai perplaukęs į kitą krantą. Čia pat jis nušokęs nuo žirgo,karštai Dievui padėkojęs už padarytą malonę ir visiems girdint atkartojęs pirmąjį savo pažadą.

Vytautas Didysis savo pažadą ištesėjo ir 1400 m. pastatydino Pranciškonų vienuolių kunigams bažnyčias pirmiausia Kaune, o vėliau Ašmenoje.Kaune bažnyčia stovi senamiestyje, dešiniajame Nemuno krante, prie pat vandens. Tačiau manoma, jog bažnyčia buvo kiek toliau nuo Nemuno, nes iš esmų dokumentų žinoma, kad tarp Nemuno ir Pranciškonų aikštės buvusi Odininkų gatvė. Vytautas dovanojo bažnyčiai aikštę nuo Nemuno upės kranto iki Vokiečių gatvės, pastatė namelius dvasininkams, pasikvietė iš vilniaus pranciškonus ir viską atidavė į jų rankas. Pranciškonai pasistatė vienuolyną ir skelbė dievo žodį iki 1655 metų. Tais metais Kauną užėmę švedai visus vienuolius išžudė, o pačią bažnyčią apgriovė.bažnyčia daug metų stovėjo be stogo, viduje viskas gedo. Išvijus švedus, bažnyčia vėl buvo atstatyta. 1669 metais rugsėjo 30 dieną Mykolo Jeronimo Ivanausko, Minsko pilių prefekto (karo meti) lėšomisbuvo pataisyta, ištinkuota. Tai rodo bažnyčios prieangyje marmuro lentoje, pakabintoje prie dutų, parašas. Lentą rusai kažkur buvo perkėlę, bet vėliau kun. J. Tumo rūpesčiu tekstas vėl pakartotas marmuro lentoje ir prikaltas prie durų.

1717 m. sausio 23 d. kažkoks Jonas Paškevičius dovanojo vienuolynui 18.000 auksinių.

1812 m. prancūzų imperatorius Napoleonas iš Vytauto Didžiojo bažnyčios buvo padaręs ginklų sandėlį. Prancūzai, pralaimėję karą ir galvotrūkčiais bėgdami per Lietuvą, bažnyčią padegė su visu jos turtu.

Kraštui aprimus, darbštieji vienuoliai 1819 m. bažnyčią atstatydino.Pranciškonų vyresniojo kunigo Grigaliaus Golickio, miesto gyventojų ir apskrities dvasininkų surinktais pinigais vėl restauruota. 1829 m. pavasarį, potvynio metu, vanduo stovėjo bažnyčioje daugiau kaip per uolektį.

Panaikinus rusijoje katalikų vienuolynų noviciatą, 1845 m. rusai uždarė pranciškonų vienuolyną, išvaikė vienuolius, o Vytauto Didžiojo bažnyčią pavertė provoslavų cerkve. Ilgą laiką ji buvo uždaryta. Pagaliau atsirado kažkoks Jaltoje besigydąs Maskvos pirklys, kuris atsiuntė į Lietuvą 5.000 rublių , už kuriuos vytautinė bažnyčia buvo perdirbta į cerkvę, vadinamą ,,Nikolajevskij sviatogo Nikolaja Sobor”. Bažnyčio vidų įrengė rytiečių būdu, pastatė 7 krosnis, buvusi plytų asla pakeista puikia terakotine, langai įtaisyti dvigubi, iš lauko plytas nudažė raudonai, o tarpelius baltai. Pakėlė bokštą ir pakabino keturis varpelius, bažnyčią apdengė skarda, šventorių aptvėrė ir padarė ,,Karališkus vartus”. Remontas baigtas 1853 m. ir 1854 m. sinodo įsakymu bažnyčia buvo priskirta Aleksandro Nevskio soborui.

Pamaldos buvo retai laikomos, žmonių susirinkdavę apie 50. Rusų buvo mažai, o cerkvių, padarytų iš bažnyčių, daug. 1903 m., švenčiant 7-ojo dragūnų, Mikalojaus vardu pavadinto, pulko 100-metį jubiliejų, bažnyčia buvo paskirta šiam pulkui.

Pasikeitus bažnyčios priklausomybei, apleistas, griūvantis, vienuolynas dar tebestovėjo. Tačiau ir jam atėjo galas. Miesto ligoninė anksčiau buvo prie šv. Gertrūdos bažnyčios (šaritkos), bet didėjant miestui, ji buvo visiškai apgulta. Ligoninei reikėjo ieškoti tinkamesnės vietos. Gubernatorius Obolenskis ir architaktai parinko ligoninei aikštelę, kitados priklausiusią pranciškonams. Senąjį vienuolynėlį nugriovė ir jo vietoje pastatydino didelią ligoninę. Tatai buvo 1870 metais.

Rusus iš Lietuvos išviję vokiečiai 1915 m. paėmė Kauną ir Vytauto Didžiojo bažnyčią pavertė bulvių ir geležies sandėliu. Bažnyčia buvo gerokai apleista, nuardyta didesnė jos stogo dalis, išbyrėję langai. Nuo bulvių puvėsių, oro drėgmės ir įtilžusių sienų viduje visa, kas tik buvo iš medžio, supuvo, net tinkas sugedo, pajuodavo. Pasitraukus vokiečiams iš Lietuvos, iš Vytauto Didžiojo bažnyčios buvo likusios tik perdrėkusios ir apipelijusios sienos.

1918 m. balandio 18 dieną lietuvių valdžios žemės ūkio ir valstybės finansų ministerija Vytauto bažnyčią pervedė Žemaičių vyskupo žinion. Pirmuoju rektoriumi buvo paskirtas kun. Br. Bumša, o vėliau Juozas Tumas.

Štai į tokią bažnyčią 1920 metų kovo 31 dieną Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius kunigą Juozą Tumą paskyrė bažnyčios rektoriumi.

Vaižgantas stengėsi tą bažnyčią atnaujinti ir papuošti. Juk lietuviams ši bažnyčia- tautos kančių ir stiprybės simbolis. Jis net norėjo iš Vytauto D. bažnyčios padaryti Tautos Panteoną, naują padėkos simbolį ir tautos religinės mistikos židinį.Visuomenė visiems kunigo sumanymams pritarė ir gausiai aukojo pinigus. Bažnyčią gražiai atremontavo, sutvarkė išorinę pusę, o pakviestieji dailininkai P. Galaunė, P. Kalpokas ir Janulis puikiai papuošė bažnyčios vidų. 1920 metais rugpjūčio 15 dieną kunigo draugas prelatas Al. Dambrauskas- Jakštas , dalyvaujant didžiulei žmonių miniai, iškilmingai pašventino Vytauto Didžiojo (arba Dangun Ėmimo ) bažnyčią. Nors neišsipildė J. Tumo svajonė padaryti bažnyčią Tautos Panteonu, bet ji tapo vidinio susikaupimo kampeliu.

Vytauto Didžiojo bažnyčia neturėjo parapijos: ji buvo priskirta prie Šv. Trejybės parapijos. Tačiau parapijinių funkcijų Vaižgantas turėjo. Jis sutuokė daugybę porų, ne ką mažiau palydėjo į paskutinę kelionę, pakrikštijo. Žmonės jį gerbė, mylėjo, norėjo svarbiausias gyvenimo akimirkas būti su žilagalviu kunigu, kuris nebuvo priekabus, gerai suprasdavo žmones. Kunigo Juozo Tumo visur buvo pilna.

Taip Vytauto Didžiojo bažnyčia tapo mėgiamiausia Kauno šviesuomenės šventykla. Ten rinkdavosi ne tik tikintieji, bet ir ,,bedieviai”, nes gera ir jauku sielai buvo Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Pamaldas Vaižgantas jungdavo su grožiu, pamokslus visuomet buvo gera ir miela klausytis, o per mišias giedodavo kuris nors operos solistas. Juozo Tumo skaisti, visuomet atvira, nuoširdi, optimistiškai nusiteikusi siela ir gilus, jokio racionalizmo nesusiaurintas tikėjimas traukė žmonių minias. Moraliniu atžvilgiu kunigas J. Tumas- tikra mūsų dvasininkų pažiba .Paprastumas, nuoširdumas, bekraštis atvirumas leido Vaižgantui tarp žmonių būti tokiu, kos jis buvo iš tikrųjų. Jo elgsenoje, santykiuose su žmonėmis nebuvo dirbtinumo, falšo, puikybės, išdidumo. Su visais buvo paprastas, nuoširdus.Jis mylėjo žmones, todėl natūralu, jog ir žmonės jį mylėjo.

Su Vytauto bažnyčia per trylika darbo metų Kun. J. Tumas buvo susijęs visa savo asmenybe, lyg V. Krėvės Lapinas su Grainio liepa. Sunku buvo įsivaizduoti Vytauto Didžiojo bažnyčią be J. Tumo, kaip sunku buvo įsivaizduoti J. Tumą be Vytauto Didžiojo bažnyčios. Juodu siejo kažkokia tautinė mistika.Todėl staigus J. Tumo pasitraukimas visuomenėje sukėlė įvairių gandų. Daug kas netikėjo, jog jis laisva valia būtų pasitraukęs iš savo restauruotos ir taip pamėgtosios šventyklos. Skaudu buvo ir pačiam J. Tumui, kuris jau 1932 metais kalbėdavęs, kad jam kažkoks nujautimas sakąs, jog metęs rektoriavimą Vytauto Didžiojo bažnyčioje greitai mirsiąs.

Atsistatydinęs iš bažnyčios, jis pasijuto lyg niekam nereikalingas. Gulėdamas ligoninėje, jis svajojo pastatyti studentėms bendrabutį- Vaižganto namus. Atrestauravęs Vytauto bažnyčią, kun. J. Tumas ilgainiui norėjo jai pastatydinti kleboniją, o prie jos įrengti biblioteką su skaitykla ir salę paskaitoms. Tačiau planų įgyvendinti nepavyko, nes neturėjo pinigų. Todėl savo norą jis parašė testamente.

Mirė kunigas J. Tumas- Vaižgantas 1933 metų balandžio 29 dieną.Jo mirtis daugeliui buvo netikėta. Profesorius Vincas Mykolaitis- Putinas rašė: ,,Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą, šviesą.”